Atleidimo galia

 

Tai buvo lyg miražas. Aš nežinojau, kaip tai suvokti, nes man tai buvo lyg praskriejus orbita, kurią sunku identifikuoti. Ji pralėkė tokiu greičiau, kad gale kelionės sudegė. O aš likau čia, nors viduje beprotiškai degiau negesinamu pykčiu.

Gulėjau savo hamake ir žiūrėjau, kaip virš manęs, kartu su vėju, judėjo medžio šakos. Sūpavausi ir nejučia kramčiau apatinę lūpą. Aš nieko nebenoriu daryti. Kur dingo tas tikėjimas, tas suvokimas, kad meilė yra svarbiausia? Lyg dramblys pro tai būtų prašokavęs ir pasilikęs tik jo dribla šešėlis. Nebežinojau į kurią pusę eiti, ką galvoti, kaip šnekėti, net kaip įkvėpti. Lyg turėčiau visko mokytis iš naujo. Nė vienas orakulas, nė vienas Dievas man dabar neatsakytų į klausimą, kaip gyventi…

Tuo tarpu vėjas vis siuntė savo švelnius pūkšnis, lyg jausdamas kokioje bedugnėje esu ir norėdamas tikrai mane nuraminti ir užliūliuoti, sūpavo hamaką. Pajutusi stipresnį vėjo kutenimą pamačiau, kaip sujudėjo plaukai. Taip įtemptai galvojau, kas nutiko, kad tik dabar pastebėjau, kad kandžioju apatinę lūpą. Jis man visada sakė, kad aš taip darau, bet tik dabar tai pastebėjau. Viską pastebiu per vėlai.

Supratau, kaip toli buvau nuskridus mintyse, kai išgirdau nedrąsius žingsnius.

– O labas. – tarė kažkieno, į mano regėjimo lauką įlindęs, pakaušis. – Tu vis dar čia… Aš norė..tikė…galvojau tavęs neberasiu… – suinkštė jis, – tai… kada išeisi?

Aš šiek tiek prisimerkiau, nes pakaušis buvo tiesiog prieš saulę.

– atsakiau vangiai. – Leisk dar pasisupti.

Sulaukiau pora minučių tylos, kurios netrukus nutrūko:

– Aš nebegaliu taip. Prašau išeik. – išgirstu klerkiantį to pačio pakaušio balsą. Tyliai pagalvoju, kad tiek iš tavęs ir liko. Ponas Klerkiantis Pakaušis.

Atsikeliu ir lyg katės akimis viską įdėmiai apžiūriu. Čia nieko nebeliko, ką galėčiau ar norėčiau išsaugoti. Čia niekas nesvarbu. Viskas, lyg glosnus sūkurys kriauklėj, nugurguliavo su mano ašarom. Viskas. Ir tie patys meilužiai, ar net sielos draugai, kaip jis sakė. Bet ar aš tikrai klausiausi? Tikriausiai tik sėdėjau ir kramčiau lūpą.

Tik dabar, atėjus naujam pavasariui, suprantu, kodėl tai buvo taip skausminga. Ne visi pažadai ir šypsenos buvo netikros. Aš kabinausi į tuos sentimentus, lyg mano gyvenimas būtų be jų sutrupėjęs ar visai jo neliktų. Buvau įsitikinusi, kad laimė yra ten, kur sunkiausia ją pasiekti, todėl kabinausi į viską.

Tik dabar supratau, kad laimė yra toj gyvenimo vietoj, kur žmogus, ilgai su savim tempęs savo istorijos kraitelį, nusprendžia jį paleisti. O staiga atsiradęs laisvumo jausmas, nuo tų istorinių kilogramų, tiesiog tempte tempia į priekį. Nes lyg magnetas į priekį tave traukia tavo laimės pasaga ir tik tavo gyvenimas lyg koks orkestras, kuriame groji pirmu smuiku. Pirmyn savo svajonių link.